2010-12-06 parašė Toltik
basomis aš lekiu per sniegą, atvira širdimi per pasaulį
ir atrodo vejuosi šviesą, o iš ties tai gėriuosi saule
noriu, trokštu toliau matyti, gerti Tavo paunksmių vėsą
debesyse Tave skaityti ir keliauti per laiką dviese
miškuose apšerkšnijo šakos, virpa rankos ir šypso lūpos
vėl pulsuoja toks jaunas kraujas ir krūtinė pilna lyg upės
tarsi lytys nurimę mintys, o po jom srūva jausmo srautas
snaudžia tavo vidinėj saujoj, tas kuriam šitas slėnis naujas
dovanokim save be mato, be tiesų, be ribų ir durų
vėjas pilnas pušynų kvapo, o širdis alkana artumo
plaukuose šią nakt žvaigždės šoka, atsispindi ant balto sniego
ir jaučiu lyg mažytę stoką, nors diena ši pilnai prabėgo…
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (1)
2010-11-23 parašė Toltik
kai ragaudavom sausmedžio uogas
ir klajojom kiemais svetimais
kai parpuolus nebuvo paguodos
ir kvepėjo erškėčių žiedais
kol jų lapai nebuvo raukšlėti
kelios šakos - puikiausi namai
niekados nedėvėdavom skėčių
laukėm kolei žaibai išsiskleis
kai užuosdavom padangų kvapą
ir tekėjo upeliai keliais
tas fregatas nebuvo vien batas
ties smagiais, asfaltuotais kriokliais
ir kai basas per rytmečio rasą
ar vienais marškiniais vakarais
kai bajorės, kur augo prie tako
taip viliojo nuodingais drugiais
jautėm dabartį pilną artumo
debesim saulė dangstės lengvai
ir tiek daug buvo žemės gilumo
o mėnulis atrodė keistai
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (3)
2010-11-23 parašė Toltik
kai lašas lašą pamato
susiliečia lygiam atspindy
nebegali pamiršti to kvapo
ir traukos kritime atlaikyt
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (2)
2010-11-09 parašė Toltik
Kaip džiaugiasi paukščiai aušra, rudeninėj drėgnoj tamsoj
O mūsų diena pratęsta atominio kuro šviesoj
Kaip ilsisi stirnos žolėj, savo kūnais liesdamos žemę
O mes jau labai seniai apsikarstę naftos dirželiais
Dar krykštauja mūsų vaikai, stebėdami vabalo žygį
O tėvai prie knygų storų seka kultūrinį skrydį
Daug pasaulių visai čia pat, bet visai kitokie jutimai
Ir atrodo kad vos ne kas nakt kažkas stebi, skaičiuoja, maitina…
Kažkas veržias pareiti ten, kur pažįsti vėsumą smėlio
O kažkas nuo aušros lig tamsos dirba sau akmenų kilimėlius
Prie spalvotai tuščių dėžių, mes prikaustom savo likimą
Ir nelieka daugiau jėgų pastebėti Žemės kitimą
O jinai visada aplink mus, laukia kol baigsim kvailą žaidimą
Šios lenktynės pradėtos tam, kad pasiekt kuo greičiau išnykimą
Ir nesvarbu kokie vardai, galim netgi vadint nušvitimu
Vis sparčiau dykumėja miškai ir vanduo panašus į šlapimą
Dabar slepiam save nuo gamtos, o tada ji užgriūna cunamiais
Ir nematom dangaus spalvos, nes ne taip buvo piešta reklamoj
Kaip išgirsti paukščių šnekas, jeigu aidi ausyse mašinos
Gal nors vienai minutei sustot ir įkvėpti savo buvimą
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (4)
2010-08-05 parašė Toltik
viskas šiandien pakito, o vakar žaibavo rytai
bet ar tu pastebėjai kad skleidžiasi pievoj žiedai
ir atrodo kad viską kasvakar uždengia rūku
išeinu pasitikti nakties kai labai pabundu
vėl ir vėl nusidažo raudonai dangaus pakraščiai
saulei lipant miegoti užmiga ir vėjo plaukai
o šitam vidury po žaliujančio klevo sparnu
aš nuskęstu savy įsiūbavęs erdves laukimu
daug drėgmės ir virpėjimo plaukiančiu paukščių ritmu
tarsi būtume virtę varnėnais ar ančių pulku
susiglauskim į spiečių kol bitės keliauna laiku
pasibaigsime ten kur prasitesia žemė grožiu
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (1)
2010-07-30 parašė Toltik
judėt vis toliau ir giliau
bet gerai būt visiems kartu
o tai ošia miškuos beržai
ir paklysti tarp jų šakų
man atleiskit, kad taip skubu
ne varžybos, bet krykščia vaikas
po viduvasarinių liūčių
nusiplauna širdyse saikas
tai ką siūlė man šie laikai
jau seniai sugebėjau išsemti
ir atrodo truputį keistai
kai dangus nenumaldomai temsta
aš palaukčiau.. bet žiebias rytai
ir įkvėpt noris gaivų orą
žvaigždėse begalybę skaitai
šalia tako rykštenė geltona
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (0)
2010-07-29 parašė Toltik
neprisimenu šiandien ar vakar
savyje ieškojau tavęs
po to karto ilgai dar juokėmės
tam kad rasti reikėtų pamest
bet vėjui nerūpi žodžiai
jis juda ir tai jo kalba
kai žiūrim šiektiek prisimerkę
mato visumą mūsų siela
kaip tada atėjo pavasaris
nors dar buvo žiemos vidurys
kirto vakaras savo eketes
pūgos kvietė kartu pasiklyst
aš klajojau takais pateptų
tik neaišku buvo ar lis
ir norėjosi būt tuo vaiku
kuris žvėrį pasotint išdrys
bet tu mirtis,
nors gyvenimu sklandžiai dengies
jeigu laksi iš mano delno
daugiau nebijosi nakties
jei nubudus prasideda pasakos
bet dažniausiai stveriesi peties
ir kol šitaip velniškai noris
tai geriau paieškoti žvėries
bet kartais per daug keblu
juk mes žinom, kad aš esu tu
norisi tiesti tau tuščią ranką
bet už lūpų trys eilės dantų
o dabar širdyje šėlsta vasara
su žaibais iš dangaus vandenų
nepraryti - toj rankoj rasakila
ir rami begalybė pradžių
nors tu žiauri ir saldi
bet negaila man tavo aukų
iš dalies joms skauda kaip tau
kada tu nuo jų pakyli
tas kas bando bedugnę pasotinti
lyg šventasis, o gal tik kvailys
turi tapt šiaurės vėjų medžiotoju
nes jie amžinai neišnyks
bet aš net žmogus
todėl įsitaisęs lizde
stebiu kaip jūs užkandžiaujat
vienas kito kančia
jeigu būtum kitoj perspektyvoj
tai atrodytų viskas puiku
o dabar man laikas išeiti
nes ir vėl į save sugrįžtu
nes aš truputį žvėris
nebe šitų miškų
man patinka drėgna kalba
tarp žalių klevo plaukų
ir mes tolstam artėdami
prie tikslų išrašytų tušu
bet už kiekvieno didesnio vingio
kaip ir visur šypsais tu
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (0)
2010-07-28 parašė Toltik
kloniai vakaro, saujos pašvaisčių
pasilipę arčiau lig tiesos
ir atrodo nesijaučia aukščio
nebesijaučia ir apačios
pasipuošę apnuogintais rūbais
nusipiešę iš plunksnų sparnus
judam viesulu, kalbam perkūnu
sušukuoja lig pusės lietus
ir vistiek įsirėmę į žemę
įsipynę į lapų dainas
man ramu kai pasistiebia rūmai
o juose visad pilna Tavęs
pakartoja tai kas neištarta
gervių dvejetas, sauja strazdų
šokit paukščiai kai rytmetis aušta
pilnatis tuoj ištirps virš miškų
begalybė ir skruostai užkaista
kai sugrįžtam truputį po du
nors nežinom į kur, lyg ir keista
bet užpildom save buvimu
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (2)
2010-05-29 parašė Toltik
ir ne vien tik taip arba ne
žalia, juoda ar vien tik balta
kabo mėnuo manam danguje
sapnuose vėl nubrėžiau lanką
man atrodo galėtum skrist
jeigu vėjui atvertum širdį
bet aplinkui kvėpuoja migla
na ir kas? juk visi viską girdi
aš žinau, kad ne ta kalba
bet jausmams ir nereikia žodžių
kaip bebūtų - artėjam laike
tik minkštėdami liečiame grožį
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (0)
2010-05-09 parašė Toltik
apie ką man daugiau dainuot?
jei ne vėją, gėles ir dieną
kada saulė juda dangum
paukščiai čiulba į žydinčią sielą
apie dangų, pilną gaivos
debesų ir gervių grakštumo
kaip jis keičia spalvas vakarop
ir žvaigždes savimi apkabina
o paskui brenda rytas miglom
rasoje sraigės tylą nešioja
ir kiekvienas su savo svajom
į pavasarį švelniai lapoja
tarp miškų, tarp kalvų ir pievų
neša vandenis upių delnai
ir tekėjimu kvepia dienos
na o naktys ievų žiedais
Rodyk draugams
temos: Kita | Komentarai (3)
