BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2016-01-07 parašė Tadas Lomanas

lėtai einu plačiais baltais laukais,
tavais kvapais.. veidais.. plaukais.. ilgais rytais..
aš tipenu šunim, skrendu krankliais, brendu vilkais..
pulkelis ančių – ties tavais šlapiais krantais..

uodžiu vidum.. ugnim savos širdies..
nešu ramiai.. jei galima ištiest
šitas gijas ir pint iš jų rūbus
kai šitoks giedras mudviejų dangus

ir nėra vėjo, nėr jokių ribų
o norisi skambėt tarp šių garsų
nauja daina, keistom kreivom natom
kai horizontai puošiasi kalvom

pasaulių dar keli arba šiek tiek
o mes banguojam - norim ištekėt
žvaigždžių šviesom užpildyti akis
kvėpuot pilnai kai dviguba širdis

Įgarsinta versija :)

Rodyk draugams

Kai Meilė aplanko…

2015-12-29 parašė Tadas Lomanas

prašau atmerki man savo akis,
sustok.. palik.. tegu virpa širdis
dar vienas žingsnis ir šios sienos taps mums takelis
ir tada mes tapsim tuo kas vadinama žodžiais „susijungė širdelės“

kolkas neklausk, juk dar ne naktis
viskas puiku, tuoj patekės pilnatis
ir šešėliai lig ryto kaip visada truputėlį pakryps
stebėsime švelniai mūsų jausmus – tuo metu jie bus jau atsikvėpavę..

kaip gera būti pilnume ir gyvu
ir taip noris tekėti visad kartu
nors kartais skęstu tavo jausme
aš jaučiu šitie saulės blyksniai sniege – tai mūsų meilės pradžia

Įgarsinta versija :)

Rodyk draugams

2015-12-22 parašė Tadas Lomanas

Tie kas ieško širdim – visad užčiuopia kryptį savim
randa tavo rankas ir akis giliai atmerktas..
Jie apskrieja miškus ir pasaulius širdžiai mielus
o nutūpę kartos – melodijas meilės šviesos

tarsi saulė drauge, skrieja jausmas jog esam šalia
su sparnais, be sparnų – mes keliaujam visatos taku
tai pirmyn ir gilyn, jeigu norisi galim aukštyn
nors už lango žiema, bet kaip visada tai tik pradžia

išdalinkim jausmus, atkartoti jie grįžta pas mus
ir gyva šiluma, nuvilnija per erdvę daina
nuo krantų lig krantų, srūva upės ir nešamas jų
aš teku tavimi po beribiu žydru dangumi

Įgarsinta versija :)

Rodyk draugams

2015-12-21 parašė Tadas Lomanas

Paukštis turi sparnus - kur gi jam eit nabagui?
Skristų turbūt, bet lietus - plauktų, bet blizga ledas..
Turim visi jausmus - dažniausiai viską mes regim
Paukščiai nemoka žaist - čia jie ir negyvena…

O Tu ar skristum kartu? - neaišku kur bet į priekį
ar kristum suglaudus sparnus - kai nieko daugiau nelieka?
vakaras…. - baigės lietus.. vėjuota ir medžių šakos
braukia per mano namus, šlapios rudenio kasos

gyvenu aš kitaip.. negyvenu - bet plasnoju
ne visada, gal trumpai - nuo rojaus į kitą gojų..
pina paukščiai lizdus, mėgsta rytais giedoti
peri augina vaikus ir išmokina plasnoti

Įgarsinta versija :)

Rodyk draugams

Laiškas

2015-12-21 parašė Tadas Lomanas

….. aš tik laiškas esu.. lapų tik sauja..
kai šąla laukuose ir stingsta pasauliai
o vėjas saldus jeigu juodvarniai šoka
virš nurimusio miško - saulės nėra ir truputį tuštoka…

….vien guli ir žiūri, o eit nesinori
kai skirtingom kryptim visi išplasnoja
tik regėti sapnus ir liesti tikrovę
tylėt ir gilėt - būt gerai ne prieš srovę..

…….aš matau ir jaučiu - sodas mano užmigo
pievos klojasi sniegu - žiogai vėl užkimo
kitos dainos banguoja erdvėse
kartais norisi būt keturiese…..

Įgarsinta versija :)

Rodyk draugams

tiesiog…

2015-12-17 parašė Tadas Lomanas

namuose.. širdyse.. ten kur esame visad drauge..
kur upeliai vingiuoja linksmai - tarsi mylinčios moters plaukai
jeigu žemėj esi, tai gimtoji greičiausiai jinai
ir sušylam lengvai vienas kito akių liepsnoje

ten kur gera vaikams po pavėsiais žaliųjų miškų,
o senoliams ramu juos palikti, nes norisi grįžti
nusileisti kieme pasiskraidžius visatos paukščiu
ir gyva širdimi dar kartelį pasauliams nušvisti

tiesiog norisi juoktis, svajot ir truputį linguot
lyg medžiu šalia miegančio ežero tarpu kalvų
o per dieną krutėjus prigult ir giliai išsapnuot
kaip dangus su žeme gimdo džiugesį mūsų dienų

atsibudus ryte bėgt sutikti pirmų spindulių
ir skaityti raides visumos, debesim ir žole
tiesiog gera klausytis visų paukščių dainų
ir mylėti visus bei gyvenimą savo delne

Įgarsinta versija :)

Rodyk draugams

Sparnuoti

2015-12-16 parašė Tadas Lomanas

jie dar retkarčiais kalba, kad mes - buvom sparnuoti
mokėjom žiūrėti kiaurai ir išlydyti protų ribas
ir taip noris tikėt - bet sunku prisimint kaip mosuoti
kada žvilgsnis lyg aidas klajoja po dangstomas sniegu kalvas

dar jaučiu ritmus šnabždesio: “jie šypsojosi tarsi mylėtų,
tarsi neštų širdyse kažką ko labai nesinori pamest…”
bet liečiu tuos pečius po apsiaustu gerokai dulkėtu
pirštai tapo sugrubę.. o gal mes apaugom žieve?

gal įleidom šaknis savo žemėse - po galingų svajonių pavėsiu
ir banguojam kartu su dangum, o vibracija mūsų reta
nesvarbu kas teisus ir visai nesvarbu, kad nutiesiu
švelnų tinklą jausmų tarp visatų - surasiu tave rasoje

mes taip mėgom skraidyt, o dabar vėl išmokom žingsniuoti
nes šaltoka nuolat alsuot atviroj erdvėje
kol liepsnojom melsva ugnimi - sielos norėjo garuoti
tenka plautis prieš sėją rankas tavame lietuje

Įgarsinta versija :)

Rodyk draugams

2015-12-14 parašė Tadas Lomanas

štai aš stoviu truputį gražus, prie naujai išlietų pamatų
ir tai ką užčiuopiam mes - matai tu, to nepalyginti jokiu svertu
nors būčiau paliktas iki kaklo purve arba giliai po akmenine žeme
mes visada tiktai snaigės delne, kurios dažniausiai ištirpsta ryte

bet išgaravus lig dugno, lig įmantriai išraižytų ribų
mes ir vėl vingiuojam upe, tarp kalnų, pievų ir lygumų
šokam vėjais jų pačių plaukuose, nešukuotuose ir lietum plautuose
žiūrim tik tiesiai, o gyvenam ir mylim ervėse kreivose

ir nors patinka man eilės, o medžiai dabar tiesųs miške
dažniausiai vaikštau tik ratais ir tik jais sukuos vakare
tai tegul taip ir bus, virš galvų šypsos melsvas dangus
o širdyse žydi gėlės ir visos mamos myli vaikus


Įgarsinta versija :)

Rodyk draugams

2015-12-13 parašė Tadas Lomanas

aplink mane daug žmonių, bet kažin ar jie pažįsta mane
ir aš taip pat nemanau juos pažinęs - kol nesusitikom sapne
nors jie ir mano draugai, bet įklimpę amžinoj kovoje
o kartais sutinkam tokių, kurie kariauna net prieš save

man seniai neberūpi šarvai, stoviu nuogas priešais tave
vėjas stiprėja - jis ir nuneš, kas užsiliko manoj širdyje
todėl niekad nėra per vėlu - atsigulti mūsų žemės delnuos
ir jaust kaip virpa žolė - mylinčių laisvę kraštuos

aplinkui medžiai linguoja ir ošia šakom jų vaikai
ir aš su jais gaudau vėją delnais, bet vėtros jau tuoj praeis
lieka švarus dangus, spindinčios žvaigždės gelmėj
ir tyliai plaka širdis, neaprėpiamos meilės erdvėj

keičia spalvas plaukai ir sudrėksta upės krantai
nors vis dar trumpėja diena, bet tik taip tu mus išlaikai
ir tikrai dar ne per vėlu - prigult po šios liepos šaka
jaučiant kaip virpa širdis, o su ja kartu - visata

Įgarsinta versija

Rodyk draugams

Nesu

2015-12-04 parašė Tadas Lomanas

“Įgarsinta versija :)”

jau gan seniai aš nesu, šis įrėmintas srautas
ir tie namai, bei pastogės, o taip pat ir ugnis
nesu aš vien tik žmogus ar grynai žemės vaisius
na ir nesu tuo kuo būti per amžius ir neketinau

nesu aš kryžkelės, tarpupiai, jūros ar dykumos
taip pat nesu paskutiniai mirties kliedesiai
ir aš nesu senos pasakos, be to - ir naujos pašvaistės
aš nežinau kiek jau metų taip negyvenau

nenoriu spengti tyla, kuri net nesibaigia
raudona vakaro saule, kad ir kiek ji giliai
man juk gerai tiesiog būti, po šio šviesulio sauja
ir atlapota širdim vėl kvėpuot tavyje

dar aš nesu praraja, ir nenoriu atryti
nei išgaravusių upių, nei tam tikrų pranašų
aš ateinu nepranešęs taip pat ir išeisiu
laimingas, mylintis.. kartais apaugęs mišku

ir aš nesu vien ramus arba tik tai paklaikęs
nebelaikau tų žaibų - asmenine ranka
nėra svarių priežasčių ir juo lab nereikia
nors vis dar vaikas - žaist kiekviena elektra

ir aš nesu jūsų vizijos arba laimės miražai
kartu tikrai neateis jokio teismo naktis nei diena
aš nedaužysiu prekystalių nei vergijos vitražų
bet gal paglostysiu kartais prieš miegą tave

Rodyk draugams